Pagal Š.Pero pasaką
Gyveno kartą Raudonkepuraitė, žinoma jos mama, kuri kiekvieną sekmadienį išlydi savo dukrą su bandelėmis pas senelę į kitą kaimą… Gerai žinomi ir kiti pasakos herojai: vilkas, medžiotojas – tik pasakos pabaiga netikėta. Vilkas prarijęs senelę, Raudonkepuraitę visai nesitikėjo keistos savo pabaigos už padarytą blogybę. Jis (vilkas) atiduodamas žiūrovų teismui. Kokį sprendimą priims vaikai?
„Raudonkepuraitė ir Vilkas” pagal Š.Pero – tai nuotaikinga ir išradinga klasikinės pasakos interpretacija, nukelsianti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius į stebuklų mišką. Patraukli spektaklio forma – lėlės (klasikinės gabitinės) , kostiumų detalės, ir funkcionali scenografija ugdo kūrybiškumą, fantaziją, vizualumo suvokimą. Kaip įprasta pasakoms, čia yra ir gerų, ir blogų veikėjų. Būtent pastariesiems priskiriamas vilkas. Jį galima pavadinti tikru niekadėju. Raudonkepuraitės kelionė pas senelę nors ir pavojinga, tačiau galiausiai baigiasi laimingai. Pasaka vaikui padeda susivokti, kad normalu būti ir geram, ir blogam ir leidžia lengviau išgyventi audringas emocijas. Kuo anksčiau vaikas susidurs su gyvenimo tikrove, tuo labiau bus psichologiškai, moraliai pasiruošęs galimiems iššūkiams, įvairiems išbandymams. Spektaklio struktūra, kaip sekamas siužetas, kokia jos pabaiga, vaiką išmoko svajoti, viltis, kad bendradarbiaujant galima įveikti didžiausius išbandymus, išmoko atrasti gyvenimo prasmę, siekti tikslų gyvenime. Pasakoje visada laiminga pabaiga, visi gauna būtent tai, ko nusipelnė. Tai irgi tam tikras mokymas – po truputį moralės, bet ne moralizuojant, o per įvykius, per stebuklus, kad, atrodo, jau situacija beviltiška, bet vis tiek visi gauna tai, ko nusipelnė.
